O šiandien man kalė galvon. Taip be ryšio visai. O atrodo, kad taip gražiai prasidėjo.
Nutariau draugei siurprizą padaryt – tipo katiną iš Vengrijos parvežiau. Gyvą. O iš tiesų tai tokį labai fainą žaislą nupirkau. Mažiukas bulvių maišas užrištas ir iš jo katino uodega kyšo. O ten viduj tik kažkokia vata prikimšta. Įjungi žaislą ir kad kratosi tas maišas. Žiauriai gerai atrodo. Dabar prisiminus net šypsena atsiranda. Tačiau ta katinas atrodė gerai. Atrodė.
Mat šį vakar išsizyziau, kad pagaliau susitiktumėm ir duočiau aš tą katiną, nes ‘mano brolis su sesėm tuoj visai užkankins, o ir šert brangu’. Ir kai ji paklausė,ar aš juokauju,žinoma, pasakiau, kad ne. Genius mind ir viena, ir kita buvom. Užmiršau, kad jos brolis astma serga ir ji negali katinų laikyt. Kad pradėjo dėl to ant manęs rėkt.
Na, kalta ir aš buvau, bet sveikas protas vis tiek sako,kad mažiau – kokio velnio TAIP rėkt? Tai ir pasakiau, proto bokštui,kad aš pati alergiška katinam, turėjo susivokt,kad nelaikyiu katino mėnesį, jog įteikčiau. Kur Tau. Iš vis nebekalba. Nei juoktis, nei verkt.
Ryt jokio susitikimo. Na ir dėjau. Pati kalta,kad nekalba. Aš tai kalbu, ji nekalba.
Kažkaip čia panašu į tokį bajerį, kurį mėgstu pasakyt:
-Aš tai su visais sutariu,tik tie visi su manim kartais nesutaria.
Tai dabar tik pakreipiau galvą kaip komisaras Reksas, prašydamas spurgos,ir sakau:
-KPŠ?
