Šiandien man kalė galvon.

O šiandien man kalė galvon. Taip be ryšio visai. O atrodo, kad taip gražiai prasidėjo.

Nutariau draugei siurprizą padaryt – tipo katiną iš Vengrijos parvežiau. Gyvą. O iš tiesų tai tokį labai fainą žaislą nupirkau. Mažiukas bulvių maišas užrištas ir iš jo katino uodega kyšo. O ten viduj tik kažkokia vata prikimšta. Įjungi žaislą ir kad kratosi tas maišas. Žiauriai gerai atrodo. Dabar prisiminus net šypsena atsiranda. Tačiau ta katinas atrodė gerai. Atrodė.

Mat šį vakar išsizyziau, kad pagaliau susitiktumėm ir duočiau aš tą katiną, nes ‘mano brolis su sesėm tuoj visai užkankins, o ir šert brangu’. Ir kai ji paklausė,ar aš juokauju,žinoma, pasakiau, kad ne. Genius mind ir viena, ir kita buvom. Užmiršau, kad jos brolis astma serga ir ji negali katinų laikyt. Kad pradėjo dėl to ant manęs rėkt.

Na, kalta ir aš buvau, bet sveikas protas vis tiek sako,kad mažiau – kokio velnio TAIP rėkt? Tai ir pasakiau, proto bokštui,kad aš pati alergiška katinam, turėjo susivokt,kad nelaikyiu katino mėnesį, jog įteikčiau. Kur Tau. Iš vis nebekalba. Nei juoktis, nei verkt.

Ryt jokio susitikimo. Na ir dėjau. Pati kalta,kad nekalba. Aš tai kalbu, ji nekalba.

Kažkaip čia panašu į tokį bajerį, kurį mėgstu pasakyt:

-Aš tai su visais sutariu,tik tie visi su manim kartais nesutaria.

Tai dabar tik pakreipiau galvą kaip komisaras Reksas, prašydamas spurgos,ir sakau:

-KPŠ?

Apie viską po truputį: atostogos ir bloginimas.

Ir aš pagaliau grįžau iš savo daugiasavaitinių atostogų. Buvau Vengrijoj ir Šventojoj, dar Palangoj kiek. Atrodo mažai, bet už tai skamba gerai – visą liepą keliavau!

Vengrijoj turėjau unikalią galimybę pagaliau išbandyti savo naujo telefono KP500 foto kamerą. Nuotraukos labai netikėtai geros išėjo.

Viskas ten labai labai smagu buvo.  Daugybė nuotykių.

Šventojoj buvau su tėvais, nors planuoju vykt savaitei ir su draugais.

Šiaip nieko per daugiausiai nėra ką pasakot. Bet už tai likęs vasaros laikas jau bus Kaune, bent jau taip nujaučiu.

Pagaliau galėsiu įnert vėl į IT naujienas, paskalas ir įdomybes. Žinoma, ir į bloginimą. Pasiilgau jau to.

Žinojot apie BSP10?  Man taip nenumaldomas noras užėjo ten nuvažiuot. Šiaip bloginu aš jau daugiau nei metus. Ne tiek tokiose interneto platybėse, kaip mano pamėgtam games.lt puslapyje. Todėl taip norėtųsi nuvykti. Kažin, jei kas iš Kauno važiuotumėt, gal susižinot norit?

Trumpam.

Išvažiuoju. Išvažiuoju kelioms savaitėms, bet pasigirt noriu. Į Vengriją. Aišku, išvydus vengrus tikiuosi reakcijos ‘Stomach, meet butterflies’. Ir aišku, kad to nebus. Bet smagu gi pasvajot. Ką daugiau veikt, kai nežinai, kas laukia?

Palieku Kauną ryt, apie pirmą valandą. Įdomu, kiek kauniečių lauks,ir kiek aš pažinosiu.Kažkoks kirba įtarimas, kad vis tiek kažką pažinosiu. Bent jau iš matymo. Oho, my stomach meets butterflies even now, jei tas ‘iš matymo’ reiškia kokį nužiūrėtą maximoj vaikiną.

Iš tiesų, palieku daug nesutvarkytų reikalų. Norėjau ir apžvalgas pradėt rašyt, ir mamai su hipių/gimtadienio vakarėliu padėt ruoštis, ir dar mano savaitinės apžvalgos kenčia,ir mano suplanuoti suplanavimai su istorija… Visko daug. Bet smagu, nes vasarą turėt reikalų man nepatinka.

Ai, ir čia buvo šiaip note. Kažką noriu palikt visai visai prieš išvažiavimą,kad po to galėčiau orientuotis po dviejų savaičių kur kas kaip čia įvyko internete. Juk sakoma – diena internete,tai kaip keli mėnesiai realiam gyvenime.

Kaip tampama suaugusiu.

Jau kelinta diena sergu ausų uždegimu. Nors už lango ir tankiai alsuoja pavasaris, karts nuo karto nutvelkdamas mano langą liūtim, aš intensyviai sėdėjau užkėlus koją ant kojos, pakišus pagalvę po galva ir kaip kvailė gerdama arbatą visą dieną. Galiausiai prisiminiau – o, juk šiandien mano draugės aštuonioliktas gimtadienis!

Skambant vienoj ausy Aerosmith`ų dainai ‘Crazy’, kitoj jaučiant kaip būgnelis didvyriškai bando gintis nuo jį puolančių parazitų, pasveikinau aš ją. Tada vėl guliau agonijos patalan ir smigau.

Atsikėlusi radau žinutę su padėkojimu ir linkėjimu pasveikti. Tačiau, turbūt neištvėrus mano nenoro girtis liga, prisijungė apie vidurnaktį prie kompiuterio ir prasidėjo klausimai. Pasibaigus jiems, pradėjom juoktis:
-Na, ar jauti, kad jau kalbi su suaugusiu žmogumi?

Kad ir kaip man tai buvo skausminga(parazitai vis dar šturmavo mano ausį), pasijuokėm kurį laiką ir išsiskyrėm – juk kažkas dar turi eit mokyklon.

Tačiau po netrumpo pasisėdėjimo ir apmąstymo, man kilo mintis: Kada gi tampama tuo suaugusiu? Kokia yra riba? Tikrai ne amžius, tuo įsitikint galima, tačiau kokie požymiai? Rimtas darbas, šeima?

Atsimenu, kai buvau maža, vis girdėdavau:
-To daryti negalima, Tu dar per maža.
Dėl to vis svajodavau: va kai užaugsiu, tai sėdėsiu su draugėm prie tokio pat aukšto staliuko su balta staltieseir gersiu kavą.
Užaugau – daugiau ar mažiau – sėdžiu su draugėm, tačiau kava kokia buvo, tokia ir tebėra šlykšti.

Atsimenu ir tai – kai mama išvažiuodavo ar išeidavo darban, aš likdavau namie. Kiek džiaugsmo tada buvo! Bėgdavau bandyti mamos batelius, sukneles, lūpdažius… O dabar net negaliu į tai pažiūrėti.

Atėjusi į savo gimnaziją, aš nebežinojau kaip elgtis – visi vaikai atrodo tokie rimti, dideli, tai man buvo taip neįprasta. Tada pradėjau galvoti, kad suaugusiu tampama tada, kai pradedi rengtis atitinkamai, domiesi visiems patinkančiais dalykais. Todėl ir likau aš savo klasėj jauniausia, kiek suvaikėjusia ir suberniukiškėjusia mergyte.

Augant, protas su patyrimu atėjo. Supratau, kad ‘suaugėliškumas’ ne su amžiumi ateina, o su tam tikrais patyrimais – ar tai jie džiaugsmingi, ar liūdni būtų.

Nežinau tada, ar suaugus esu. Jei jau kalbėsime dar kartą apie mano minėtą draugę, tai taip, ji – suaugus. Aš…? Nežinau. Gal? Turbūt suprasiu tada,kai kas nors atsakys į klausimą: ar verta tuo ‘suaugėliu’ tapt?

Dešimt patarimų.

Žinau, žinau, kaip žmonės nemėgsta klausyti patarimų. Tačiau ilgą laiką galvojau apie savo pirmą rimtą blog`o įrašą ir galiausiai sugalvojau – kodėl gi nepateikus čia dešimt patarimų,kuriuos aš vėliau padėčiau įgyvendint?

Patarimas numeris vienas.
Niekada, o niekada nepasilik  darbo, kuris užduotas bent prieš savaitę. Ar tai būtų knygos paskaitymas, ar recenzijos parašymas. Kadangi lietuvių kalba man ypač sekasi, manau, kad šiame blog`e bus ir rašinių, kurie padės Jums.

Patarimas numeris du.
Visada klausyk savo mamos. Visada. Ji tikrai žino. Iš patirties, labai skaudžios patirties sakau. Ir nemanau, kad galėsiu čia padėti : D

Patarimas numeris trys.
Jei tik ‘pramuša’ Tave ant nuotaikos, kuri nori daryti Tau namų darbus – griebk ją. Nes po to, tikriausiai, to nebebus. Čia aš galėsiu, vėlgi, padėt tik su lietuvių kalba :]

Patarimas numeris keturi.
Jei nežinot, ar ateityje Jums reikės istorijos A lygiu…. Imkit ją. Dėl visa ko. : D

Patarimas numeri penki.
Blog`ai visada yra geras dalykas. Believe it : D

Patarimas numeris šeši.
Jei esat tragiškas kulinaras, prieš pasiliekant namie savaitei ar ilgiau be tėvų,dėl Dievo meilės, išmokit daryt kąnors daugiau nei makaronai su sūriu : DD

Patarimas numeris septyni.
Dviejų tušinukų nešiojimasis yra gėris. Aš Jums pažadu.

Patarimas numeris aštuoni.
Gerai yra susikurt kokį idealą/svajonę galvoje, tačiau nereikia jos idealizuoti per daug ir gyventi dėl jos altruistiškai.

Patarimas numeris devyni.
Kartais nepramiegota tikybos pamoka ir kokia nuklausyta citata per ją gali paversti Tave bent akimirkai protingu : D

Patarimas numeris dešimt.
Siūlomi vaistai nuo ausų uždegimo nėra blogai. Tikrai.