Šiandien man kalė galvon.

O šiandien man kalė galvon. Taip be ryšio visai. O atrodo, kad taip gražiai prasidėjo.

Nutariau draugei siurprizą padaryt – tipo katiną iš Vengrijos parvežiau. Gyvą. O iš tiesų tai tokį labai fainą žaislą nupirkau. Mažiukas bulvių maišas užrištas ir iš jo katino uodega kyšo. O ten viduj tik kažkokia vata prikimšta. Įjungi žaislą ir kad kratosi tas maišas. Žiauriai gerai atrodo. Dabar prisiminus net šypsena atsiranda. Tačiau ta katinas atrodė gerai. Atrodė.

Mat šį vakar išsizyziau, kad pagaliau susitiktumėm ir duočiau aš tą katiną, nes ‘mano brolis su sesėm tuoj visai užkankins, o ir šert brangu’. Ir kai ji paklausė,ar aš juokauju,žinoma, pasakiau, kad ne. Genius mind ir viena, ir kita buvom. Užmiršau, kad jos brolis astma serga ir ji negali katinų laikyt. Kad pradėjo dėl to ant manęs rėkt.

Na, kalta ir aš buvau, bet sveikas protas vis tiek sako,kad mažiau – kokio velnio TAIP rėkt? Tai ir pasakiau, proto bokštui,kad aš pati alergiška katinam, turėjo susivokt,kad nelaikyiu katino mėnesį, jog įteikčiau. Kur Tau. Iš vis nebekalba. Nei juoktis, nei verkt.

Ryt jokio susitikimo. Na ir dėjau. Pati kalta,kad nekalba. Aš tai kalbu, ji nekalba.

Kažkaip čia panašu į tokį bajerį, kurį mėgstu pasakyt:

-Aš tai su visais sutariu,tik tie visi su manim kartais nesutaria.

Tai dabar tik pakreipiau galvą kaip komisaras Reksas, prašydamas spurgos,ir sakau:

-KPŠ?

Google išradingumas: gyvatėlė mažame YouTube ekranėlyje.

Ar atsimenate,kaip Google susilaukė milžiniško pasisekimo, atimdama valandas iš žmonių, paprasčiausiai įkeldama Pac-man`ą į pagrindinį paieškos puslapį? Šį kartą jie pavarė vėl – perkėlė įžymųjį Snake žaidimą taip,kad kiekvienas, žiūrėdamas YouTube video,galėtų jį žaisti.

Principas paprastas.Tereikia įsijungti bet kokį video ir paleisti jį. Tada sustabdyti ir atsukti iki pradžios. Tada laikyti kairįjį rodyklių mygtuką ant klaviatūros įspaudus iki tol,kol atsiras gyvatėlė.

Žaidimas veikia tik pačiame YouTube, embed kodai neveikia.

Kaip į savo blog`ą įsikelti RSS ikonėlę?

Šiandien labiau pasidomėjau RSS teikiamomis galimybėmis. Kadangi bloginimas yra vienas iš mano hobių, pasistengiau daugiau sužinoti apie RSS mygtuko įsigyjimą.

Na, praktiškai RSS turi vieną f-iją – padėti patogiau sekti naujienas iš visų tinklapių. Per mano ilgalaikes atostogas naujienų ir įvairių įrašų virš tūkstančio prisikaupė, tačiau aš buvau užtikrinta,kad nepraleisiu nei vieno man svarbaus dalyko.

Įsivaizduokit – tarkim informacija išmėtyta po visas knygas, tačiau rasti viską galime pasitelkus vien vikipediją. RSS principas panašus – jis sukaupia informaciją iš visų tinklapių, kurie Jums svarbūs, ir nebereikia knistis po visas „knygas“.

Šiandien parodysiu kaip ant dviejų pagrindinių sistemų reikia užsidėti RSS ženkliukus. Tai WordPress ir Blogger.

*Pirmiausia, mums reikia nueiti į šį adresą –>Feedburner <–

*Tada atsiras grafa, kurioje Jums reikia įrašyti savo blog`o adresą.Dabar aptarsiu WordPress variantą, tad pirmiau įrašiau agurkyte.wordpress.com.

*Tada iššoks puslapis,kuriame įrašyti nieko nereiks. Jei savo blog`o adresą įvedėte teisingai, jo pavadinimas pats turėtų susivesti. Todėl tereikia spausti „Next“.

*Šiaip pagrinde dabar nieko per daugiausiai nereiks daryt. Tik pastoviai spausti „Next“. Kaip kad žemiau esančiuose paveikslėliuose.

*Štai ir viskas. Jau turime nuorodą. Dabar beliko padaryti taip, kad ji įgautų mygtuko pavidalą ir mes ją turėtumėm savo blog`e.

*Dabar spaudžiam „Publicize“. Puslapis užsikraus ir kairiam šone, lango apačioj, turim rasti „Chiklet Chooser“.

*Paspaudus atsiras visas sąrašas reader`ių, kuriuos Jūs galit pasirinkti, beeet! Būkim tolerantiški. Jei man Google Reader atrodo patogiausias,nereiškia, kad taip atrodo ir kitiems. Todėl šauniausia yra pasirinkti patį pirmą, jau duotąjį, variantą.

*Slenkame žemyn kol pamatome labai ilgą adresą, kurį reikia nusikopijuoti.

*Ir dabar galime drąsiai palikti šią svetainę. Einame į savo wordpress blog`o pagrindinį puslapį.
Spaudžiam „My Account“ ir „Statistika“. Man tai pasirodė paprasčiausias būdas nusigaut iki reikiamos vietos.

*Dabar kairiam šone susirandam „Appearence“ ir spaudžiam „Widgets“.

*Tarp daug duotų programėlių, kurios paverčia Jūsų blog`ą jaukiu, susirandam „Text“. Jį įspaudžiam ir tempiam į norimą vietą. Aš nusitempiau į tinklapio viršų taip,kad visi matytų.

*Ten pasirašom tekstuką, kuris užvadins mūsų RSS mygtuką ir įklijuojam tą ilgą adresą, kurį nukopijavom feedburner tinklapy.

*Ir štai kaip tai atrodo galiausiai:

*Pabaigus reikalus su WordPress, greit perbėgsiu per Blogger. Viskas ten yra tas pats, tikrai. Skirtumai prasideda tada, kai jau reikia sukurti mygtuką. Na, yra vienas skirtumiukas. Su blogger suranda ne vieną adresą, kuriuo galima pradėt sekt, todėl aš pasirinkau RSS, o ne ATOM.

Va su mygtuko įkėlimu į tinklapį pavargau, nes internete atsižvelgiama į anglišką versiją. Todėl ir savo įkėlimo versiją sukūriau pati, kuri beveik identiška WordPress`ui, tik sukurta kitoje aplinkoje.

Pirmiausiai prisijungiame ir atsirandame prietaisų skydelyje. Dešiniau „Naujas pranešimas“, susirandame „Kūrimas“.

Tada norimoje vietoje spaudžiame pridėti programėlę.

Susirandame „HTML/JAVA Script“.

Parašome pavadinimą ir įklijuojame tą ilgą adresą, šį kartą gautą su Blogger paskyros adresu.

Ir štai, fanfaros vėl žybsi, ir mūsų Blogger`io skaitytojai turi aiškiai matomą galimybę visada mus sekti!

Apie viską po truputį: atostogos ir bloginimas.

Ir aš pagaliau grįžau iš savo daugiasavaitinių atostogų. Buvau Vengrijoj ir Šventojoj, dar Palangoj kiek. Atrodo mažai, bet už tai skamba gerai – visą liepą keliavau!

Vengrijoj turėjau unikalią galimybę pagaliau išbandyti savo naujo telefono KP500 foto kamerą. Nuotraukos labai netikėtai geros išėjo.

Viskas ten labai labai smagu buvo.  Daugybė nuotykių.

Šventojoj buvau su tėvais, nors planuoju vykt savaitei ir su draugais.

Šiaip nieko per daugiausiai nėra ką pasakot. Bet už tai likęs vasaros laikas jau bus Kaune, bent jau taip nujaučiu.

Pagaliau galėsiu įnert vėl į IT naujienas, paskalas ir įdomybes. Žinoma, ir į bloginimą. Pasiilgau jau to.

Žinojot apie BSP10?  Man taip nenumaldomas noras užėjo ten nuvažiuot. Šiaip bloginu aš jau daugiau nei metus. Ne tiek tokiose interneto platybėse, kaip mano pamėgtam games.lt puslapyje. Todėl taip norėtųsi nuvykti. Kažin, jei kas iš Kauno važiuotumėt, gal susižinot norit?

Trumpam.

Išvažiuoju. Išvažiuoju kelioms savaitėms, bet pasigirt noriu. Į Vengriją. Aišku, išvydus vengrus tikiuosi reakcijos ‘Stomach, meet butterflies’. Ir aišku, kad to nebus. Bet smagu gi pasvajot. Ką daugiau veikt, kai nežinai, kas laukia?

Palieku Kauną ryt, apie pirmą valandą. Įdomu, kiek kauniečių lauks,ir kiek aš pažinosiu.Kažkoks kirba įtarimas, kad vis tiek kažką pažinosiu. Bent jau iš matymo. Oho, my stomach meets butterflies even now, jei tas ‘iš matymo’ reiškia kokį nužiūrėtą maximoj vaikiną.

Iš tiesų, palieku daug nesutvarkytų reikalų. Norėjau ir apžvalgas pradėt rašyt, ir mamai su hipių/gimtadienio vakarėliu padėt ruoštis, ir dar mano savaitinės apžvalgos kenčia,ir mano suplanuoti suplanavimai su istorija… Visko daug. Bet smagu, nes vasarą turėt reikalų man nepatinka.

Ai, ir čia buvo šiaip note. Kažką noriu palikt visai visai prieš išvažiavimą,kad po to galėčiau orientuotis po dviejų savaičių kur kas kaip čia įvyko internete. Juk sakoma – diena internete,tai kaip keli mėnesiai realiam gyvenime.

Nauji namai,tie patys pamatai – kaip pasikeisti pašto adresą neprarandant senojo.

Ne be reikalo aš įkėliau šitą paveiksliuką. Pakilau kompiuterių srityje! Bent jau paveiksliukas taip sako.

Kurį laiką vis svarsčiau kaip man daryti su buvusia paštądėže. Vis neujaukiai pasijausdavau, kai mokytojams, ar dar kokiems asmenims rimtesniems reikia duoti savo mailbrollyy@inbox.lt adresą. Na nerimtai atrodo kažkaip. Vos ne kaip Manto Katlerio anekdotas apie one.lt

Galvojau galvojau ir jau buvau pasiryžus mest lauk tą savo inbox.lt tik staiga draugas pasiūlė – gal nori pabandyt pereit į gmail? Nereikės nei seno adreso atsisakyt, nei vargt su tuo Tavo mailbrollyy. Kaip tarė jis, taip ir padariau – o dabar pamokinsiu ir jus, kaip nukreipti savo seną dėžutės adresą į naują. Pliusai? Visi laiškai, kuriuos gausite į seną dėžutę, pereis į naująją be jokio vargo. Dar galėsite atsisakyti seno vardo,kuris gal yra vaikiškas, kaip kad mano atveju, užsilikęs nuo penktos klasės. So here we go!

*Pirmiausia, jums reiktų turėti  google paskyrą. Ją susikurti tikrai nėra sunku. Tiesiog nueinam į google ir dešiniam šone viršutiniam kampe spaudžiam registruotis.

*Užpildę visa, ko ten prašo, spaudžiam šią nuorodą. –> Va šitą. Kur rodyklės rodo. <–

*Dabar prasidės pats smagumas. Gmail pasisveikins su mumis ir paprašys, kad užpildytumėm tai, ko jie prašo. Jums reiks įrašyt vardą, pavardę, naują paštądėžės pavadinimą. Šįkart, kaip pavyzdį, aš pasirinkau agurkytes@gmail.com. Tada parašot slaptažodį, pasirenkat arba susigalvojat apsaugos klausimą, į jį atsakot ir tada įsirašot savo dabartinį pašto adresą. Šiai pamokai susikūriau agurkyte@inbox.lt, tad jį ir įrašiau. Tada spauskit ‘Tęsti’.

*Toliau jums reiks patvirtinti paskyrą. Tiesiog pasirinkit šalį, kurioje gyvenate (tikiuosi nesuklysiu spėdama, kad pasirinksite Lietuvą?) ir įrašykit telefono numerį. Per sekundes gausite patvirtinimo kodą.Jį įrašykite ir eikit toliau.

*Įrašot gautą kodą ir spaudžiat toliau.

*Štai ir turit savo paskyrą! Dabar reikia spausti ‘Parodyti mano paskyrą’.

*O dabar prasdės painiavos. Kitas žingsnis – jūs patenkat į savo paštądėžę. Ten kampe reikia spausti ‘Nustatymai’.

*Ten kur skraido mano keturios paprikos,reikia spausti ‘Paskyros ir importavimas’.

*Atsidarę susirandat ‘Patikrinti paštą naudojant POP3′.  Tada susiraskit mygtuką ir spauskit ‘Pridėti POP3 el. pašto paskyrą’. Ten netoli mano paprikos.

*Tada jums turėtų išmesti lentelę, kurioje prašys įvesti jūsų pašto adresą, iš kurio ir norite gauti laiškus į savo naują paštądėžę. Savo atveju įrašiau agurkyte@inbox.lt

*O dabar reikia jau žiūrėt. Nežinau, ar gerai matosi kas paveiksliuky, tad jei kas,pasakysiu. Pirmoj grafoj reikia įrašyti prisijungimo vardą senos paštądėžės, kurią norit sujungti su nauja. Tada įrašot tos senos paštądėžės slaptažodį. Prie POP serverio pasirinkit mail.inbox.lt (mano atveju. prieky turi būt mail), prievadas – 995. Pirmus tris pasirinkimus pažymėkit varnelėis, o paskutinį palikit neužžymėtą. Tada spauskit ‘pridėti sąskaitą’.

*Jūsų pašto paskyra pridėta! Dabar visur spauskit ;kitas žingsnis’.

*Galiausiai jums reiks patvirtinti savo seną paštą (mano atveju agurkyte@inbox.lt). Ten gausite patvirtinimo kodą,kurį turėsit įrašyti.

*Štai ir viskas! Dabar turėtumėt gauti visus laiškus, kurie buvo skirti jūsų senai dėžutei, į šią, naują. Vakar man netyčia išmetė ir tokį dalyką:

Ten rašo ‘ Autentifikavimo klaida. Serveris aptiko klaidą „internal server error“ ‘. Na,man problema išsisprendė dar kartą perėjus tokius pat žingsnius, tik kiek greičiau.

Štai ir viskas, jūs turit naują google paskyrą, o visi nauji laiškai bus jums siunčiami į naują vardą neprarandant senųjų kontaktų ir negrūdant naujojo vardo žmonėms.

Na, aš nesinaudoju čia minėtu savo adresu, tačiau puikiai pradėjau naudoti agurkyte.zivile@inbox.lt

Kitaip apie emigraciją.

Mano krata, ieškant įdomių straipsnių, šiandien baigta. Ir ji susilaukė vaisių.

Prieš kelias dienas twitter`yje, o šiandien ir alfa.lt tinklapy pamačiau straipsnį apie Lietuvos emigrantus. Teigiama, kad per pastaruosius dvidešimt metų,Lietuva neteko apie 365 tūkstančių gyventojų.

Lietuva yra maža šalis, to paneigti negali niekas. Bet maža ne tik dėl ploto.

Žmonių siekiai tampa riboti.Vieni arba nori pasilikti vienodais individais ir neišsiskirti,kiti – važiuoti svečion šalin ir ten ieškoti laimės. Nors ir atrodo, kad mums duodama laisvė rinktis, tačiau mes patys pasirenkame ir taip jau ribotą laisvę.

Pastarojo dalyko aš niekad nesupratau. Jei mylime savo šalį ir norime jai padėtį,kam išvykti? Išvykdamas Tu dar labiau smerksi šalies ateitį,palikdamas ją tokių pat kaip ir dabar politikų rankose.  Ar ne geriau pasilikti, išbūti dabar, tačiau ateityje griebti arklį į savas vadžias ir parodyt, kad mes ne prastesnė tauta?

Gal mano svaičiojimai dabar ir skamba kiek idealistiškai, o dabartinėje Lietuvoje ne per daugiausiai įdomių dalykų.

Va kuo mes apsiribojam - balsas.lt jau užtikrintai susikūrė savo skiltį apie pedofilijos bylą, rodančią,kad ji dar ilgai vyraus tam portale. Alfa.lt visą pagrindinį puslapį užgriozdinus Eurovizijos dalyvių nuotraukom, o temą apie Lietuvą nugrūdus į giliausią gilumą. Tik Kauno diena ir Lietuvos rytassugebėjo įdėti aktualesnes naujienas, įmaišydama ir renginių bei pramogų prieskonių.

O ankščiau minėtos temos yra nuobodu,nes girdėta šimtą kartų.

Tačiau to skaityti juk nebūtina. Jei pasiliekame kurti Lietuvos ateitį, galima tai daryti ir be šviežiausių naujienų apie nusirenginėjantį prieš foto objektyvus Ruslaną.

Mano klausimas Jums: kodėl tokia didelė migracija? Ir ar Jūs ruošiatės išvykti iš šalies tam, kad studijuotumėt/dirbtumėt/gyventumėt?

Euro Vizijos finalas.

Nežinau, ar daugelis Jūsų žiūrėjot šiandienos ESC, tačiau gana netikėtai lietuviai nepateko. Turiu pripažint – jų pasirodymo labai laukiau, net ankščiau įsijungiau patį konkursą, o jiems atėjus net širdis nekantriai dungstelėjo.

Pasirodėm puikiai. Didžiuliui gal ir drebėjo kiek balsas iš jaudulio, bet daina rovė stogą.

Tačiau turiu sutikt su vienu draugu – Eastern European Punk veža tik paklausius ją ne vieną ir ne du kartus.

Su keliais draugais nusprendėm, kad tokiam šou nebereikia profesionalumo – reikia didelio šou, gero pasirodymo ir pakenčiamo balso. Tačiau tai nepaaiškino patekusiųjų į finalą dalyvių – nei balso ypač profesionalaus neturėjo,nei gero šou.

Tad kaip manote Jūs – kodėl Lietuva nepateko į finalą?

Kaip tampama suaugusiu.

Jau kelinta diena sergu ausų uždegimu. Nors už lango ir tankiai alsuoja pavasaris, karts nuo karto nutvelkdamas mano langą liūtim, aš intensyviai sėdėjau užkėlus koją ant kojos, pakišus pagalvę po galva ir kaip kvailė gerdama arbatą visą dieną. Galiausiai prisiminiau – o, juk šiandien mano draugės aštuonioliktas gimtadienis!

Skambant vienoj ausy Aerosmith`ų dainai ‘Crazy’, kitoj jaučiant kaip būgnelis didvyriškai bando gintis nuo jį puolančių parazitų, pasveikinau aš ją. Tada vėl guliau agonijos patalan ir smigau.

Atsikėlusi radau žinutę su padėkojimu ir linkėjimu pasveikti. Tačiau, turbūt neištvėrus mano nenoro girtis liga, prisijungė apie vidurnaktį prie kompiuterio ir prasidėjo klausimai. Pasibaigus jiems, pradėjom juoktis:
-Na, ar jauti, kad jau kalbi su suaugusiu žmogumi?

Kad ir kaip man tai buvo skausminga(parazitai vis dar šturmavo mano ausį), pasijuokėm kurį laiką ir išsiskyrėm – juk kažkas dar turi eit mokyklon.

Tačiau po netrumpo pasisėdėjimo ir apmąstymo, man kilo mintis: Kada gi tampama tuo suaugusiu? Kokia yra riba? Tikrai ne amžius, tuo įsitikint galima, tačiau kokie požymiai? Rimtas darbas, šeima?

Atsimenu, kai buvau maža, vis girdėdavau:
-To daryti negalima, Tu dar per maža.
Dėl to vis svajodavau: va kai užaugsiu, tai sėdėsiu su draugėm prie tokio pat aukšto staliuko su balta staltieseir gersiu kavą.
Užaugau – daugiau ar mažiau – sėdžiu su draugėm, tačiau kava kokia buvo, tokia ir tebėra šlykšti.

Atsimenu ir tai – kai mama išvažiuodavo ar išeidavo darban, aš likdavau namie. Kiek džiaugsmo tada buvo! Bėgdavau bandyti mamos batelius, sukneles, lūpdažius… O dabar net negaliu į tai pažiūrėti.

Atėjusi į savo gimnaziją, aš nebežinojau kaip elgtis – visi vaikai atrodo tokie rimti, dideli, tai man buvo taip neįprasta. Tada pradėjau galvoti, kad suaugusiu tampama tada, kai pradedi rengtis atitinkamai, domiesi visiems patinkančiais dalykais. Todėl ir likau aš savo klasėj jauniausia, kiek suvaikėjusia ir suberniukiškėjusia mergyte.

Augant, protas su patyrimu atėjo. Supratau, kad ‘suaugėliškumas’ ne su amžiumi ateina, o su tam tikrais patyrimais – ar tai jie džiaugsmingi, ar liūdni būtų.

Nežinau tada, ar suaugus esu. Jei jau kalbėsime dar kartą apie mano minėtą draugę, tai taip, ji – suaugus. Aš…? Nežinau. Gal? Turbūt suprasiu tada,kai kas nors atsakys į klausimą: ar verta tuo ‘suaugėliu’ tapt?

Dešimt patarimų.

Žinau, žinau, kaip žmonės nemėgsta klausyti patarimų. Tačiau ilgą laiką galvojau apie savo pirmą rimtą blog`o įrašą ir galiausiai sugalvojau – kodėl gi nepateikus čia dešimt patarimų,kuriuos aš vėliau padėčiau įgyvendint?

Patarimas numeris vienas.
Niekada, o niekada nepasilik  darbo, kuris užduotas bent prieš savaitę. Ar tai būtų knygos paskaitymas, ar recenzijos parašymas. Kadangi lietuvių kalba man ypač sekasi, manau, kad šiame blog`e bus ir rašinių, kurie padės Jums.

Patarimas numeris du.
Visada klausyk savo mamos. Visada. Ji tikrai žino. Iš patirties, labai skaudžios patirties sakau. Ir nemanau, kad galėsiu čia padėti : D

Patarimas numeris trys.
Jei tik ‘pramuša’ Tave ant nuotaikos, kuri nori daryti Tau namų darbus – griebk ją. Nes po to, tikriausiai, to nebebus. Čia aš galėsiu, vėlgi, padėt tik su lietuvių kalba :]

Patarimas numeris keturi.
Jei nežinot, ar ateityje Jums reikės istorijos A lygiu…. Imkit ją. Dėl visa ko. : D

Patarimas numeri penki.
Blog`ai visada yra geras dalykas. Believe it : D

Patarimas numeris šeši.
Jei esat tragiškas kulinaras, prieš pasiliekant namie savaitei ar ilgiau be tėvų,dėl Dievo meilės, išmokit daryt kąnors daugiau nei makaronai su sūriu : DD

Patarimas numeris septyni.
Dviejų tušinukų nešiojimasis yra gėris. Aš Jums pažadu.

Patarimas numeris aštuoni.
Gerai yra susikurt kokį idealą/svajonę galvoje, tačiau nereikia jos idealizuoti per daug ir gyventi dėl jos altruistiškai.

Patarimas numeris devyni.
Kartais nepramiegota tikybos pamoka ir kokia nuklausyta citata per ją gali paversti Tave bent akimirkai protingu : D

Patarimas numeris dešimt.
Siūlomi vaistai nuo ausų uždegimo nėra blogai. Tikrai.